Joachim Friedrich
4.5 draugo ir dingusi biologijos mokytoja. Vilnius. Vaga. 1998

 Štai kokią knygą  keletą keletą savaičių parsinešė namo mano mokinukas. Žvilgtelėjau ir aš į jo perskaitytų knygų aprašymą. Istorija  apie tai, kaip berniukas įsimylėjo biologijos mokytoją.

Visos perskaityti dar nespėjau. Bet negalėjau nesijuokti iš istorijos pradžios, kaip Frydhelmas aprašo savo susižavėjimą ponia Šulte - Štratman.
 <...>; Ji mojavo mūsų biotestais, kaip Orleano mergelė vėliava. Pasuko prie manęs. Jei einant aš pajutau švelnų vėjo dvelksmą. Ji vis artėjo. Jau! O kaip ji kvepėjo! Kaip žibuoklės ar rožės. <...> ir anksčiau ponia Šultė -Štratman neateidavo į mokyklą apsivilkusi apšiurusiomis suknelėmis, tačiau, tiesą sakant, ji dėvėdavo įprastus mokytojoms skudurus. <...>. Kažkaip pagalvojau, ar mano mokiniai ką nors galvoja apie mano mokytojiškus skudurus :)
Man patiko, kaip  rašytoja vaiko akimis aprašo požiūrį į mokytoją. Kaip jis tyrinėja jos išvaizdą, elgesį. Kaip vertina jos užduodamus darbus. Kaip berniukas stengiasi išvengti bendraklasių juokelių, kurie jau suprato, kad jam patinkanti ponia Štratman. Staiga Frydhelmas sumoja pasakyti, kad jo manymu, mokytojai kažkas negerai. "Kalis ir Ko" tokia bendraklasių   seklių komanda, kurią iš karto sudomina šitas faktas. Jie nusprandžia atidžiau pasidomėti, kas gi atsitiko su biologijos mokytojai. Jau spėję pagalvoti, kad panelė Šultė  - Štratman galėjo apiplėšti banką, galiausiai išsiaiškino, kad mokytoja vaikščiodavo į pasimatymus. Ji buvo paskelbus laikraštyje, kad ieško draugo ir į pasimatymus eidavo su peruku, kad kolegos nesijuoktų. Vaikai liko nusivylę, bet tikėjo, kad ateityje jiems tikrai pavyks ir tikrą nusikaltimą ištirti.

Čarlis ir šokolado fabrikas arba kaip aš sugalvojau skatinti savo vaiką skaityti

Auginu paauglį sūnų ir matau, kad knygų skaitymas tikrai nepatenka į mėgiamiausios veiklos sąrašo top 100. Nusprendžiau pati skaityti ir pasiūlyti jam tas knygas, kurios kažkuo gali patraukti dėmesį. Tai gi, Roald Dahl. Čarlis ir šokolado fabrikas. 2008m. Leidykla "Garnelis" 197 psl. Greitai skaitoma, pati perkaičiau per keletą valandų. Tai gi, pirmiausia pasiūliau perskaityti 135 psl apie putojančius skraidančius gėrimus. Manau, kad pasaulyje pripažinti rašytojai ne be priežasties įtraukia tokių "pikantiškų" detalių, tai kodėl jų neišnaudojus dėmesiui patraukti... "... Geri ir prisipildai burbuliukų, o burbuliukai yra iš specialios rūšies dujų, o tos rūšios dujos yra nuostabiai skraidančios, taigi jos pakelia tave nuo grindų kaip balioną ir nuskraidina iki pat lubų, kol pakaušis atsitrenkia į jas .Ten sau ir kybai, palubėje. Bet kaip nusileisti žemyn? ... Nėra kitos išeities - reikia pirstelėti. Padarai tą ilgą negražų didelį "pirst", ir dujos eina aukštyn, o tu leidiesi žemyn ". O pati istorija tikrai ne tik apie tas aukštyn pakeliančias dujas... Istorija apie berniuką Čarlį. Jo šeima buvo labai neturtinga Sukežusiame name glaudėsi jis, tėtis, mama, seneliai iš mamos pusės ir seneliai iš tėvo pusės. Gimtadieniui visa šeima taupydavo ir nupirkdavo Čarliui plytelę šokolado, kurią berniukas valgydavo pasigardžiuodamas kone visą mėnesį. Ir tas jų namelis buvo visai netoli šokolado fabriko. Ir rašytojas pradeda pasakoti apie fabriko savininką Vilį Vonką, kuris gamindavo skaniausius šokoladinius batonėlius visame pasaulyje. Jis išrado daugiau nei du šimtus įvairių rūšių šokolado. Jis net pastatė rūmus Indijos princui iš gryno šokolado. Bet atsitiko, taip, kad fabriko darbininkai pasisavino receptus ir kiti fabrikai ėmė gaminti tokius pat skanėstus. Tada Vilis Vonka uždarė fabriką ir nežinia kur pradingo. Bet vieną dieną miestelėnai pamatė, kad fabrikas vėl pradėjo veikti, iš kaminų vėl virto dūmai, o vakarinėse naujienose rado žinutę, kad Vilis Vonka skelbia loteriją. Jis pakvies penkis vaikus į savo fabriką, tereikia rasti auksinį bilietėlį. Prasidėjo karštligiškos bilietėlių paieškos. Žinoma ir Čarlis svajojo rasti bilietėlį, juk netrukus jo gimtadienis ir jis gaus dovanų vieną batonėlį. Deja, bilietėlio ten nebuvo. Ir Čarlio šeimai atėjo nelengvos dienos,jie beveik neturėjo ką valgyti. Visiškai paliegęs iš bado Čarlis eidavo į mokyklą iš lėto, kad jėgų nepritrūktų. Ir staiga jis rado penkiadešimties pensų monetą . Visai nesunku atspėti, ką jis nusipirko. Žinoma šokolado. Suvalgė vieną batonėlį, nusipirko antrą, o tame batonėlyje rado išsvajotą auksinį bilietėlį. Tai gi, Čarlis su seneliu ir kiti keturi vaikai su lydinčiais šeimos nariais sutartą dieną pateko į tiesiog stebuklingą Vonkos fabriką, ten kur cukraus pieva ir šokolado upė teka. Jei skaitysi toliau, sužinosi kas yra Umpos Lumpos ir kokią neįtikėtiną dovaną gavo Čarlis.